BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tutriūba



Nuo
bailaus protesto iki drąsios politikos


Nuo to
laiko, kai pas mane į svečius buvo užsukęs pakaruoklis Feliksas, ne kažin ką
įdomaus teko išgirsti. Bet žmonės kalba
! Eidami pro mane ar žvelgdami iš tolo, o kiti – net akyse
neregėję. Aiškiaregiai, ne kitaip. Kiekvienas žodis man – šventas. Nes esu
komunikacijos priemonė par excellence,
esu jūsų minčių garsiakalbis
! Kaip manote, kodėl didžiausia interneto
vaizdų dalijimosi programa vadinasi youtube?
Tube, jums leidus, irgi vamzdis
:) Youtube,
lietuvi
škai
tariant – tutriūba. Arba tutriūbiji.
O ką
per vamzdį paleidi, tą sužino visi. Taigi tęsiame vamzdžio transliacijas:
rašykite, kurkite, nenurimkite! 

Vakar
mane pradžiugino gera žinia – susirinkę aptarti savo reikalus Vilniaus grafikos
meno atstovai sulaukė nepadoraus pasiūlymo – pasirašyti prieš mane. Esą
Vilniaus vamzdis yra blogis ir jį reikia demontuoti. Grafikų garbei reikia
pasakyti, kad nė vienas nepasirašė.
Ačiū už paramą, kolegos! Net jei ne visiems jums patinku, gerbiu jūsų poziciją palaikyti
kūrybą, o ne griovimą. Galiausiai ir aš esu tik linija erdvėje.

Ne
mažiau už kolegas maloniai nustebino premjero Andriaus Kubiliaus požiūris.
Delfi svetainės konferencijoje paklaustas, ką mano apie mane, Kubilius atsakė:
„Kai kuris vadinamas konceptualusis menas, kurio pavyzdžių matome šiandien
Vilniuje, sukelia abejonių, ar tai tikras menas. Bet nepamenu, kad Lietuvoje
būtų buvę tiek daug diskusijų dėl to, kas yra menas ir kas kam mene patinka. Šį
vamzdį galima vertinti kaip provokaciją, kuri sukėlė vertingų diskusijų“. 

Tai
ypač svarbus politinis pareiškimas, kuris rodo:

1.   
Demokratija
ir galimybė diskutuoti negali būti žlugdoma remiantis asmeniniu skoniu (patinka
– nepatinka).

2.   
Politikai
nėra meno vertintojai ir sprendėjai, o ypač kaltintojai. Partija švietė tik
tarybinais laikais. Dabar kiekvienas šviečiasi pats
:) Tokia yra žodžio laisvės kaina.

Kiekvienam piliečiui po vamzdį!

Rodyk draugams

Tūkstantmečio vamzdis tūkstančiui metų


2009 m. vasario 14 d., per patį tikriausią Lietuvos vardo
tūkstančio minėjimą, Vilniuje atsiradau aš. Mane sumontavo įsimylėję
statybininkai – nes Šv. Valentino diena labai tinkama tokiam taikiam kūriniui
atsirasti. Juolab, kad tądien gimė ir mano kūrėjas – skulptorius Vladas
Urbanavičius. Nors man pačiam svarbiausia, kad Vasario 16
d. jau galėjau stebėti
Gedimino bokšte plevėsuojančią trispalvę. Esu vamzdis – patriotas, ir savo
pavyzdžiu rodau, kad Lietuva jau išaugo iš akmens amžiaus. Kad pagaliau totalitariniai
vadų garbinimo ritualai užleidžia vietą pilietinės visuomenės diskusijoms. Net
jei jos bus nukreiptos prieš mane – vis tiek tai geriau už vieną „teisingą“
nuomonę. Aš nesu miesto puošmena, nors mano lenktos formos ir surūdijęs kūnas
nestokoja romantinio žavesio. Esu žvėris, kylantis iš upės, esu diskusijų
katalizatorius ir nuobodaus miestovaizdžio trikdis. Esu tas, kurio neįmanoma
nepastebėti. Visus, kurie manęs nekenčia, kviečiu kurti anekdotus ir rengti
protesto akcijas. Kol jūs mane stebite ir baratės – esu gyvas.

Rodyk draugams

Vamzdžio versijos. Kam atstovauja ponas Monas?

Šiandien mano vamzdyną pasiekė pageidavimas išviešinti Poną Moną. AKTYVISTAS komentare rašė: “viskas per daug uzšifruota. kodėl negalima būtų konkrečiai įvardinti savivaldybės kvailius.nors ir tai nepadės, nes jiems dzin. tai tik pasiguodimas. TAKE ACTION”.

 

Ponas Monas ir yra monas – vaizduotės krešulys. Jis tariasi esąs Sizifas ir tempia akmenis pro Sudervės kolektyvinius sodus į savo daržą. Monui dingojas, kad visas Vilnius turi tapti akmeninių stovylų darželiu. Klasikinė muzika jam spengia ausyse, tačiau patinka išpūstžandžiai gipsiniai angeliukai ir tapyba iš natūros. Ir šiaip natūra jam artimesnė už kultūrą visom prasmėm.

 

Mielu noru išviešinčiau tą poną, bet jam būtų per daug garbės. Kitam kad tik įlįst į televizorių, laikraštį ar blogą – bet kokią nesamonę suvapės. Ir taip per daug susireikšminęs. Užtektinai pasirodė per “Panoramą”, pakalbėjęs apie Katedrą ir kablį. Regis, buvo patenkintas savo ribotumu. Ne be reikalo Rusijos caras Petras I uždraudė valdininkams skaityti parašytas kalbas ir liepė patiems klabėti – “čtoby vsia durj vidna byla” (kad visas kvailumas išaiškėtų).

 

Gal aktyvistas žino kokius vaiztus nuo tokių monų? Akcijos čia nepadės – nei veiksmo, nei nuolaidų, nei finansine prasme. Siūlau trečiąjį kelią – ignoruoti tą poną ir visus jo monus. Arba demaskuoti populistinę ponulio meilę menui liaudiškiausia forma – anekdotais. Geriausias Mono anekdoto autorius gaus mono grotuvą ir miklių rankų įragą.

Pone Mone, pasirodyk!

Rodyk draugams

Viešinimo taisyklės


Norint išviešinti
vamzdį, nieko daryti nereikia. Daug pastangų reikia tik slepiant vamzdį nuo
visuomenės. Taip iš piliečių atimamas atrakcionas „tin, kalu kalu per dieną“ –
politikų su plaktukais akcija Neries krantinėje, kur konkrečiais veiksmais būtų
demonstruojama meilė menui. Gaila, kad dar daug gerų idėjų lieka neįgyvendintų.
























Rodyk draugams

Grafomanijos čiaupas


Kur Vilniaus
vamzdžiai, vamzdeliai, vamzdyčiai,

Katrų čilibančių
taip smagu klausytis?

Kur gyvatukai,
skudučiai, lumzdeliai,

Kur pučiamųjų
dūdos dūdelės?

 

Visa prapuolę! Tik ant kranto pliko

Kelios plytelės
apykreivės liko…

 

***

Antai pažvelki! Tai Vilniaus vamzdis dunkso prie Neries plačiai…

***


Vamzdis aš, ir vamzdis tu,

Vamzdžiu būti nesunku!

Tik sušuki: Ei, aū!

Atskubėsiu su vamzdžiu!

Rodyk draugams

Wamzdynas


Wamzdynas
yra www (pasaulinio tinklo) protėvis.
Kietus vamzdžių kanalus pakeitė lankstūs kompiuterių kabeliai, o ponui Monui
vis dar godojosi akmens amžiaus stovylos šventose vietose. Neklusnūs
menininkėliai sapaliojo apie komunikaciją ir provokaciją ir grasino teptukais
bei kaltais kovosią su cenzūra, bet ramus pono Mono žvilgsnis ilsėjosi ant
Gedimino bokšto. Aštuonkampio bokšto? Cilindrinės formos bokšto?
Bokšto-vamzdžio?
!

 

Supykęs
ant vamzdžio, ponas Monas pasiūlė visas „v“ raides pakeisti į „p“. Taip voverė
tapo „poperė“, voras – „poras“, varis – „paris“, virdulys – „pirdulys“. Tada
ponas susimąstė, kaip pakeisti žodį „pavyzdys“? Juk tai pienas iš kertinių jo moralės filosofijos pinių!

Rodyk draugams

Kaip grūdinosi vamzdis…



Mano
vamzdiško identiteto formavimuisi lemiamos reikšmės turėjo simbolinė Pono Mono
figūra. Iki susidūrimo su juo maniau esanti „Krantinės arka“, jungianti takus
ir žmones, o ne pjudanti politikus. Ponas Monas turėjo kitokią nuomonę.

 

Ponas
Monas taip kalbėjo: „Įleisk skulptorių į bažnyčią, tai kablį ant altoriaus
užkergs“. Tatai yra gili mintis, paremta faktais: Vilniuje, ant buvusio
Geležinkeliečių kultūros rūmų fasado, kabo milžiniškas surūdijęs „Kablys“, kurį
sukūrė Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Herderio prizo, Baltijos
asamblėjos ir kitokių garbingų apdovanojimų laureatas skulptorius Mindaugas
Navakas.

Nuostabu
yra tai, kad ponui Monui klasicistinė Lauryno Gucevičiaus Katedra iš esmės
nesiskiria nuo stalinistinių Geležinkeliečių kultūros rūmų, kurie skulptūros
sukūrimo metais,
1994 – aisiais, buvo visiškai
apleisti. „Kablio“ atidengimas ženklino naujos alternatyvios meno erdvės –
„Jutempus“ galerijos įkūrimą šiame pastate.

Kontekstas svarbus. Istorija - taip pat. O klasicistinė Katedra ir totalitarinės estetikos kultūros rūmai panašūs kaip kriaušė ir muliažas.

Rodyk draugams

Vilniaus vamzdžio rauda


Aš toks
tuščiaviduris

Be dvasios, be
žinių.

Kažkas mane
išdūrė

Iš vamzdžio
gabalų.

 

Išraitė,
išbangavo

Poetiniu ritmu.

Politikus pagavo

Be jauko.
Plaktuku

 

It pjautuvu ir
kūju

Jie kalė – net
baugu.

Ir kaip aš
išstovėsiu

Taip ujamas
visų?

Rodyk draugams

Vamzdžio blogas



– pirmasis pasaulio vamzdis, turintis savo blogą. Vos tik mane atnešė gandras,
tarp vystyklų su brėžiniais suskambo telefonas. Skambino garsi televizijos
ponia ir kvietė rinkti Lietuvos tamsuolį. Nuo pat gimimo rimtiems dėdėms ir tetoms
atrodžiau blogas – tad pasiūliau save. Aš blogas, todėl ir mano blogas –
blogas. Skiriu jį blogų ketinimų žmonėms, blokuojantiems šviesą tunelio
gale. 

 

Aplink
tik ir girdžiu: Vilnius – Europos kultūros sostinė
!
Vamzdis į šalį, švenčiančią vardo tūkstantmetį. Ir dar girdžiu: plauna. O aš
sakau – kam plauti, jei galima plaukti? Nei vieno išplauto nerado, o kiek
plaukiojančių iškilo į paviršių
! Plaukime
drauge: plaustais, baidarėmis ir guminėmis valtelėmis
!

 

Šiuolaikinė
kultūra skirta linksminti ir maloninti, bet nuo pigių malonumų visiems bloga
. Aš tapsiu jūsų neigiamų emocijų nutekamuoju
vamzdžiu. Kuo blogiau, tuo geriau – tegul srutos liejasi laisvai
! Vamzdžiavizijos kanalus pakeis kanalizacija,
eiliakalius – santechnikai, poezijos ragą – grafomanijos čiaupas. Visi kultūros
vamzdynai, vienykimės
!

Rodyk draugams